Meistriškai nufilmuota odė gamtai ir joje verdančiam gyvenimui.

Ąžuolas Lietuvoje (ir daugybėje kitų šalių) nuo seno laikomas miškų karaliumi. Ir ne veltui – šie medžiai, paplitę šiauriniame Žemės pusrutulyje, simbolizuoja tvirtybę, galią ir ilgaamžiškumą. Pavyzdžiui, manoma, jog mūsiškio Stelmužės ąžuolo amžius gali siekti pusantro tūkstančio metų – kitaip tariant, jis yra vienas seniausių ąžuolų visoje Europoje.

Naujojo dokumentinio filmo „Ąžuolo širdis“ pagrindinis herojus – kur kas jaunesnis: jam „tik“ 210 metų. Tačiau jis jau pakankamai suaugęs, kad taptų namais ar bent jau laikinu prieglobsčiu daugybei miško gyventojų – nuo voverių iki pelių, nuo šernų iki erelių, nuo skruzdėlių iki gyvačių.

Paskendę kasdienybės sraute mes dažniausiai neatkreipiame į tai dėmesio, bet apie tokį ąžuolą susiformavusi ekosistema yra viena didžiausių ir sudėtingiausių socialinių struktūrų pasaulyje. Čia susipina tiek įvairiausių gyvenimų, kad prieš juos nublanksta tirščiausiai apgyvendinti žmogiškieji megapoliai.

Pasinerkite į meistriškai prancūzų režisierių atskleistas istorijas, besisukančias apie girių karalių – ąžuolą. Kaimynystės džiaugsmai ir rūpesčiai, koegzistavimas ir kompromisai, solidarumas, išgyvenimas ir prieglobstis – visa tai ir daug daugiau nuostabiai nufilmuotoje odėje gamtai ir joje verdančiam gyvenimui.

Režisierius: Laurent Charbonnier, Michel Seydoux