Sausio filmai. Rizikingi remake’ai, laukiniai 90-ieji Šiauliuose ir kam Holivude žilė galvon – erotiniai trileriai uodegon?
Nosferatu
Kaip pats tikriausias siaubo filmų fanas, šito žinios apie šito kino saldainiuko pasirodymą praleisti pro akis (ar ausis) niekaip negalėjau, todėl įdėmiai sekiau kino naujienas ir vos tik pasirodžius pirmąjam Nosferatu treileriui, mane praktiškai ištiko lengvas kino insultas – kam kilo ranka liesti tokį klasikinį nebylaus kino šedevrą? Nesakau, kad ne laikas, bet sena gera patarlė byloja: „geriau jau blogas filmas negu blogas remake’as“. Na gerai, nėra tokios patarlės, ką tik sukūriau, bet esmę supratot – sunku pranokti kažką, kas jau ir taip labai gerai. Bet, oh boy, atrodo, kažkam pavyko su kaupu...
Tad nuo pat pirmų treilerio akordų nusiraminau. Ir visa tai ne tik todėl, kad manęs dar niekada nėra nuvylęs nė vienas Roberto Eggers’o filmas (gerai jau, sakyti „niekada“ ir „nė vienas“ gal kiek stiproka, kai kalba eina apie du matytus jo filmus), bet bent jau The VVitch su savo pribloškiančia simbolistika mano akimis apskritai yra vienas šio šimtmečio siaubo žanro šedevrų. Ir net ne todėl, kad pagrindinius vaidmenis atlieka vieni mano mėgstamiausių aktorių ever – William’as Dafoe ir nepakartojamasis, norvegų aktorių šeimos jaunėlis Bill’as Skarsgard’as (dar čia pat ir Johnny Depp’o dukra Lily Rose, bet apie ją kaip apie aktorę pasakyti, deja, nieko negaliu).
Diletantams ir mėgėjams – tai yra tiems, kam siaubo filmai yra tik eilinė savaitgalio pramoga bei tiems, kas priversti juos žiūrėti grandine prirakinti prie sofos, idant nesusigadintų santykių su antra puse, ir dabar gūžčioja lyg nežinotų, kas tas Nosferatu, – noriu pabrėžti: visi jūs žinot, kaip atrodo Nosferatu, tik dar patys to nežinot. Jį galima sutikti memuose, gifuose, į jį dažnai referuoja kiti filmai, ypač komedijos. Apačioje palieku paveiksliuką prisiminimui – kertu lažybų, bent pusė jūsų dabar su nuostaba šaukia: „Aaaa, čia gi šitas!“ Taip, taip, čia būtent šitas.
Treileris užburiantis. Tikrai. Viskas nuo pirmų fatalistinių, įtampą keliančių frazių ir muzikos iki nepakartojamos, jau minėtos Eggers’o kinui būdingos simbolikos – purvinos XIX a. didmiesčio miesto gatvės, besiartinantį blogį pranašaujantys pamišėliai, body horror elementai, siaubą keliantys šešėliai – viskas kažkur matyta, bet nė kiek nebanalu.
Vienareikšmiškai laukiamiausias mano filmas. Tikiuosi, Apollo duos kvietimą – mes juk draugai kaip ne kaip...
„Nosferatu“ bilietai čia.
Gera mergaitė
Prisipažinsiu, pažiūrėjęs kai kuriuos treilerius iškart žinau, ką rašysiu, koks bus mano verdiktas ir net tai, kokią reakciją sukels mano apžvalga (jei ją kas nors apskritai skaito, kuku, is anybody home? Tikiuosi, ne su savimi čia kalbu). Tačiau kartais treileris priverčia mane susimąstyti. Taip atsitiko ir su Babygirl.
Prisiekiu, bežiūrint šiek tiek išmušė prakaitas. (Ar ką tik mano akyse Nicole Kidman valgė Hario Dickson’o pirštus..? Jeez, dabar jau esu matęs viską.)
Visų pirma noriu perspėti, kad tie, kas atėjo čia kažko panašaus į 50 Shades of Grey, vargu ar ras tai, ko ieško. Nepaisant to, kad tai vienas iš tų nedaugelio atvejų, kai net patį treilerį žiūrėti yra gana karšta (paskutinį kartą toks šlapias sėdėjau žiūrėdamas Speak No Evil, o priminsiu – ten yra siaubo filmas apie maniakus). Čia viskas kur kas subtiliau – visą seksualinę Babygirl įtampą kuria ne sekso scenos (kurių irgi žada būti apstu), o galios žaidimai tarp jauno įmonės interno ir gerokai vyresnės, laimingai ištekėjusios (ne už ko kito, o už Antonio Banderas’o – ko tau dar trūksta, moterie, moterie?) jo vadovės.
Kam neužteko komentaro apie pirštus, galiu pilstelti dar šiek tiek žibalo: viename interviu Nicole Kidman prisipažino, jog turėjo daryti pertraukas tarp filmavimų, nes fiziškai pavargdavo imituoti klimaksą intymiose scenose. Wink wink.
„Gera mergaitė“ bilietai čia.
Meškiukas Padingtonas: nuotykiai Peru
Daug kartų esu sakęs ir pasakysiu dar kartą – kinas yra mano mėgstamiausia pramoga, o pagrindinis mano tikslas kine – gerai praleisti laiką ir atsipalaiduoti. Todėl jei kažkas pasiūlys man pažiūrėti filmą apie itin mandagų, kalbantį meškiną, be proto mėgstantį marmeladą (šiukštu, neapsigaukit, kalba eina ne apie Mikę Pūkuotuką), nedvejodamas sutiksiu (bet už bilietą nemokėsiu – norit pakviesti, kvieskit padoriai).
Nežinau, kiek jums, mieli mano kino mėgėjai, pažįstamas meškiukas Paddington’as, bet eiliniam lietuviui šis nacionalinis Jungtinės Karalystės meškinas, džiuginantis ir mažus, ir suaugusius britus jau daugiau nei pusę amžiaus, nėra toks artimas kaip kiti užsienio filmukų personažai. Šis kažkodėl laiku iki Lietuvos neatkeliavo, ir eiliniai lietuviai su juo susipažino tik 2014 m., ekranams išvydus pirmąjį pilno metro filmą, po kurio 2017 m. sekė ne ką mažiau sėkmingas jo tęsinys. Bet patikėkit – šis meškis yra tikra Jungtinės Karalystės religija, maždaug tokia pati kaip pas mus dabar Kakė Makė (dabar turėjot suprasti, ant kiek high-class meškinas).
Pirmosios filmo dalys džiugino ne tik dinamišku siužetu ar vietoje įpaišytais britiško humoro perliukais, bet išties įspūdingu aktorių sąstatu – Hugh Grant’as, Hario Poterio mėgėjams puikiai pažįstami Julie Walters bei Jim’as Broadbent’as, o viename televiziniame etiude kartu su Paddington’u sumuštinį valgė ir pati karalienė Elžbieta II!
Trečioji dalis, Paddington’as Peru, nukels mus kartu su meškiuku į animacinio meškino gimtinę – Peru, kur kartu ieškosime dingusios jo tetos. Net neabejokit, visa tai bus lygiai taip pat miela, kaip ir skamba. Be to, jau ir taip spindintį aktorių sąstatą papildys dar ir Antonio Banderas’as!
Nėra ką daugiau aušinti burnos ir pasakoti. Tie, kas nematė ankstesnių dalių, tiesiog paspauskit nuorodą apačioje, pažiūrėkit treilerį ir suprasit, apie kokio grožio filmą kalbam. Na, o tie, kas pažįsta Paddington’ą iš anksčiau, neabejoju, ateis ir jo nematę.
Apsiginkluojam spragėsiais bei kakava ir lekiam į Peru. Dar keli tokie filmai ir tas pošventinis sausis nebeatrodys toks jau liūdnas.
„Meškiukas Padingtonas: nuotykiai Peru“ bilietai čia.
Pietinia kronikas
Retai kada renkuosi rašyt apie lietuvišką kiną. Ir visai ne todėl, kad būčiau nusiteikęs prieš ar man jis nepatiktų, tiesiog žanras dažniausiai neatitinka to, ką apskritai mėgstu žiūrėti kine (lietuviškai ar ne lietuviškai), todėl dažniausiai neužfiksuoju šio kino tendencijų. Bet kai sužinojau, kad ekranizuoja Rimanto Kmitos 2016 m. šiaulietiška tarme parašytą romaną Pietinia kronikas apie devyniasdešimtuosius Šiauliuose, pelniusį Jurgos Ivanauskaitės premiją, ar galėjau atsisakyti? Bring it on, imkit už tų ir tempkit čia tą treilerį.
Juosta mus supažindins su pagrindiniu veikėju Rimantu ir jo visiškai įprastu gyvenimu vienos ikoniškiausių epochų ritmu Šiaulių Pietinio mikrorajone – su savitu jaunimo žargonu, būdingais stiliukais, magnetolomis ir kineskopiniais televizoriais – what could go wrong?
Na ir dabar tikitės, kad bus kažkas po „bet“, bet nebus jokių “bet”. Viskas tiesiog super – devyniasdešimtųjų šukuosenos, megztukai, vietomis ir kvadratinis 4:3 formatas, titrai iš Word’o ir background’e skambantis BIX „Kas iš to“. Juostoje (arba bent jau treileryje) puikiai atsispindi iš Artimų šviesų jau pažįstamo režisieriaus Igno Miškinio pastangos išlaikyti autentišką laukinių 90-ųjų kvapą. Tikrai, kvepia.
Paspoilinsiu, kad filmas jau debiutavo keliuose tarptautiniuose festivaliuose Vokietijoje, o pagrindinius vaidmenis atliekantys aktoriai Džiugas Grinys ir Robertas Petraitis spėjo pelnyti apdovanojimus už atliktus vaidmenis. Nu ką aš jums galiu pasakyti – gražumėlis. Dabar jau tikrai žiūrėsiu – suintrigavot.
Visada kartoju, kad žmonės renkasi filmus dėl skirtingų priežasčių, todėl toks filmas gali veikti vien jau todėl, kad žiūrovas juostoje turi galimybę atpažinti save, dar kartą išgyventi jaunystę, aplankyti pamėgtas vieteles, o siužeto vingiai (ar jų trūkumas) gali ir nebūti didelė problema.
Premjeroje manęs gal ir nesutiksit, bet filmą tikrai žiūrėsiu. Ten ir susitiksim.
„Pietinia kronikas“ bilietai čia.
Agentas Hitpigas
Nemeluosiu, su animaciniais filmukais praslysti pro bet kokio „sofos lygos“ kritiko filtrą išties yra gerokai lengviau negu su vaidybiniais filmais. Visų pirma jau todėl, kad didelė dalis tų kritikų kritikuoja pūsdami muilo burbulus pas mamą ant kelių, bet geras filmukas visada yra pramoga ne tik vaikui, bet ir suaugusiajam. Juk, galų gale, to ir einam į kiną – atsipalaiduoti.
Ar čia ir bus tas geras filmukas? Nežinau, o ir žinoti nenoriu, nes kiaulės didžiuosiuose ekranuose – mano silpnybė. Pradedant 1995 m. „Mažyliu“ ir baigiant dainuojančiom kiaulėm iš „Sing“ (ir čia visai ne juokas, net tatuiruotę paršelio turiu ant kojos – nejudginam, visi su savo keistenybėm, gerai?).
Ir išvis, kas gali nepatikti animaciniame filme apie kiaulę seklę – profesionalę, besiaiškinančią, kas pagrobė dramblį iš vietinio cirko už milijoną dolerių? (Kaip su pica ar blyneliais su trintų braškių uogiene – tam, kad sugadintum, reikia labaiii pasistengti.) O dar kai žinai, kad personažus įgarsins ne tik Jason Sudeikis ar Rainn’as Wilson’as (Dwight’as iš The Office), bet ir pats Ru Paul’as... I’m in, kukuliai!
Puiki kompiuterinė animacija, tiek vizualiai, tiek savo elgesiu be proto juokingi personažai, šmaikštus siužetas – kvatojau jau vien žiūrėdamas treilerį. (Na gerai, gal nekvatojau, bet šyptelėjau keletą kartų tai tikrai.)
Girdėjau, kad kažkam nepatiko, bet c’mon – čia gi filmukas apie kiaulę...
„Agentas Hitpigas“ bilietai čia.
Tiek apie šaltąjį sausį! Grūdam baltos mišrainės likučius į perpildytus šaldytuvus ir marš į kiną!